Abiejų Tautų Respublika taip pat dar žinoma kaip Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Ji buvo sukurta po Liublino unijos 1569 metais ir gyvavo daugiau negu 200 metų. 16–17 a. tai buvo viena didžiausių ir labai daug gyventojų turėjusių Europos valstybių. Apėmė dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldovos ir Slovakijos teritorijų.
Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybingumas buvo išsaugotas, tačiau priklausė nuo Lenkijos. Abiejų Tautų Respublikos oficialios kalbos buvo lenkų ir lotynų. Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, jos bajorams, miestiečiams lenkėti. Šiuo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lenkų bajorai turėjo teisę įsigyti žemių ir gauti tarnybą. Abiejų Tautų Respubliką valdė karalius ir Seimas, tačiau norint priimti sprendimą, jam turėjo pritarti visi seimo nariai, todėl tai padaryti pavykdavo retai.
Susipažink su Liublino unijos priežastimis.
