Nuo 1815 metų visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Pradėta vykdyti rusifikacija. Po 1863–1864 metų sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai.
Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su Jono Basanavičiaus pradėtu leisti laikraščiu „Aušra“ (19 amžiaus antroji pusė). Vėliau jo idėjas pratęsė kiti dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudikos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (19 amžiaus pabaiga–20 amžiaus pradžia).
Knygnešių veiklą skatino Didžiosios Lietuvos lietuvių poreikis skaityti gimtąja kalba (19 a. viduryje ja skaitė iki trečdalio, amžiaus pabaigoje – apie pusę lietuvių). Buvo gabenama Mažojoje Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista spauda. Mažesnė jos dalis Didžiąją Lietuvą pasiekdavo paštu vokais arba buvo pergabenama per Rusijos–Vokietijos imperijų sieną pasienio gyventojų, turėjusių leidimus sienai pereiti. Dažniausiai Didžiosios Lietuvos knygnešiai pereidavo sieną nelegaliai. Mažojoje Lietuvoje nupirkę spaudos, nešdavo ją per sieną ryšuliuose į Rusijos imperijos teritoriją patys ir su talkininkais iš pasienio gyventojų iki įrengtų tarpinių punktų – slėptuvių. Nuo pasienio spauda dažniausiai arkliais ir traukiniais buvo vežama į tuos punktus, iš kurių ją paėmę nešėjai platindavo patys arba parduodavo specialiai tuo užsiimantiems žmonėms. Draudžiamosios lietuvių spaudos platintojai paprastai veikė savo, vėliau ir platesnėje apylinkėje, namuose įsirengdavo kelias slėptuves.
