Mūsų šalies gyventojai yra kilę iš skirtingų Lietuvos vietų, kurios vadinamos regionais. Tai Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija, Mažoji Lietuva.
Už Lietuvos ribų gyvena daugiau nei milijonas gyventojų. Tačiau lietuviai, net ir gyvendami skirtinguose miestuose ar valstybėse, kalba lietuvių kalba, mini vastybines ar kitas šventes, puoselėja lietuviškas tradicijas. Lietuvoje gyvena ne tik lietuviai, tačiau ir kitataučiai. Jų Lietuvoje daugiau nei 20 tūkstančių. Iš kitų užsienio valstybių atvykę žmonės Lietuvoje taip pat dalinasi savo kultūros tradicijomis, pomėgiais. Tradicijas žmonės stengiasi išsaugoti ir perduoti iš kartos į kartą.
Spustelėk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje. Ja galiu bendrauti su savo šeima ir lietuviais draugais, gyvenančiais užsienyje.
Lietuvos valdovai, tokie kaip karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, buvo stiprūs ir atkaklūs. Lietuvių bendruomenė Čikagoje visuomet mini karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.
Lietuviai nuo seno yra labai darbštūs, o šiaudinių sodų rišimas įtrauktas net į UNESCO paveldo sąrašą. Džiaugiuosi, kad anūkus išmokiau rišti šiaudinius sodus.
Lietuvius ir Lietuvoje gyvenančius žmones sieja bendros šventės, tradicijos, pomėgiai. Tradicijas, papročius ir įpročius dažniausiai perimame iš savo šeimos (tėvų, senelių) ar bendruomenės (mokyklos, miesto). Taip sužinome, kaip švenčiamos šventės, kaip leidžiamas laisvalaikis, kaip elgiamasi tam tikrose situacijose.
Spustelėk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau apie tradicijas.
Šią šventę lietuviai švenčia gruodžio 25-ąją dieną ir ji yra skirta Jėzaus Kristaus gimimui paminėti. Kalėdos Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Iš pradžių tai buvo šventė, skirta žiemos trumpiausiai dienai paminėti. Vėliau Kalėdos tapo krikščioniška švente.
Tai pati trumpiausia naktis metuose. Lietuvoje nuo seno buvo garbinama gamta. Viena svarbiausių tradicinių Joninių apeigų – laužo kūrenimas. Šventės išvakarėse renkamos vaistinės žolės.
Liaudies pasakos – tai pasakos, kurių autorius nežinomas, nes jos buvo sukurtos seniai ir perduodamos iš lūpų į lūpas. Pavyzdžiui: „Eglė žalčių karalienė“, „Vištytė ir gaidžiukas“.
