Lietuvos etnografinių regionų kultūriniai bruožai

Moterų drabužiai šviesių spalvų. Baltos spalvos marškiniai, prijuostė, nuometas. Sijonai dažniausiai languoti. Liemenės  siūtos iš natūralių medžiagų. Merginos galvas puošė karūnomis, gėlių vainikais. Ištekėjusios moterys ryšėjo nuometus, dėvėjo kepurėles, ryšėjo skareles. Avėjo odines nagines, turtingesnės – odinius batelius. Vakarų aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais, rytų – koralo ir stiklo karoliukų vėriniais. 
Vyrų išeiginiai drabužiai buvo panašūs į raitelio aprangą. Juos sudarė paprasti drobiniai marškiniai be puošmenų, kelnės, rudinė ir auliniai batai. Dėvėjo veltinės kepures arba skrybėles.

Aukštaičių mėgstamas valgis – virtiniai. Jie labai įvairūs: su mėsa, su varške, su mėlynėmis, su vyšniomis. 

Skryliai su lašinukų ir grietinės padažu – dar vienas aukštaičių mėgstamas patiekalas.

Aukštaičių gyvenamieji namai buvo ilgi ir siauri, ręsti iš gulsčių rąstų. Rąstai namo kampuose buvo sukryžiuoti. Namų stogai – šiaudiniai. Aukštaičiai namus vadindavo ir tebevadina pirkiomis arba gryčiomis.

Dzūkiška pirkia panaši į aukštaitišką. Ji ilga ir siaura. Sodybą sudarė pirkia, prieš ją stovintis svirnas, už pirkios – tvartas, ją užbaigdavo į eilę sustatyti kluonai. Pirkios – dvigalės su priemene viduryje, nuo šios dar atitverta kamara. Senųjų trobesių stogai šiaudiniai. 

Paprastai valgydavo tris kartus per dieną: dažniausiai pusryčiams valgė rūgščią kopūstų ar burokėlių sriubą, didelius sklindžius, pienišką kruopų sriubą; pietums – nuo pusryčių likę krosnyje šiltai laikyti valgiai, vakarienei – bulvienė su pienu ar virtos bulvės su rūgusiu, rečiau saldžiu, pienu. Pavasarį mėgta rūgštynių sriuba. Skilandis laikytas sunkiesiems vasaros darbams.

Moterų drabužiai margi ir spalvingi. Dėvėjo smulkiai languotus sijonus, prijuostes. Liemenės siūtos iš natūralių medžiagų. Merginos galvas puošė iš kaspinų ar juostų darytomis karūnomis, moterys dėvėjo gobtuvėlius, kepurėles, ryšėjo skareles. Avėjo nagines ar čempes, turtingesnės – batelius. Puošėsi karoliais. Vyrų svarbiausias išeiginis drabužis buvo rudinė ar švarkas. Kelnės ir liemenės – dryžuotos, languotos, marškiniai – drobiniai. Ant kaklo ryšėjo margaspalvę skarelę. Galvą dengė veltinėmis skrybėlėmis. Ir moterys, ir vyrai ryšėjo vytas ar rinktines juostas.

Žemaičių sodybos buvo erdvios, su dviem kiemais. Daug pastatų (troba, klėtis, tvartai, klojimas, žardinė, rūsys, rečiau pirtis), aptvertų tvoromis. Seniausias gyvenamasis namas (numas) – su atviru ugniakuru ir ant vąšo pakabinamu katilu. 16–17 a. numą pakeitė troba.

Žemaičių valgiai: pusryčiams – košė su riebalų mirkalu, pietums – rūgšti bulvienė su mėsa, vakarienei – pieniška miltų arba kukulaičių sriuba, kruopynė.

Žemaičių tradiciniai moterų drabužiai – išilgai dryžuoti sijonai ir prijuostės, trumpa liemenė, kelios skarelės, skaros ant pečių. Puošėsi gintaro karoliais. Iškilmingomis progomis avėjo batelius, šiokiadieniais – klumpes. Tradiciniai vyrų drabužiai – ryškiai dryžuotos arba languotos kelnės ir liemenės, durtiniai, pilkos ar samanų spalvos nuo juosmens gausiai klostuotos rudinės. Viršutiniai šiltieji drabužiai juosiami odiniu diržu. Kaklas aprišamas balta ar spalvota skarele. Galvos išeiginė danga – įvairių formų skrybėlės, puoštos povo plunksnomis.

Mažojoje Lietuvoje buvo audžiamos įvairios juostos. Siauros juostelės vadintos šimtaraštėmis. Jas dėvėdavo moterys.  Vyrai ryšėjo įvairių raštų ir spalvų kaklaskares. 

Moterys dėvėjo raštais siuvinėtus balto lino marškinius. Liemenės, prijuostės siūtos iš natūralių medžiagų, gėlėtos ar tamsios. Moterys prie juosmens segėsi ryškių spalvų siūlais siuvinėtą kapšelį –delmoną. Merginos kasas supindavo, puošė gėlėmis ir kaspinais. Moterys dėvėjo kepurėles ir ryšėjo skareles, avėjo batelius. Vyrai mūvėjo trumpas kelnes, megztas puskojines, avėjo pusbačius, juosėsi odiniu ar siuvinėtu diržu. Vilkėjo rudines, baltus marškinius, liemenes, taip pat baltus ilgus viršutinius drabužius – trinyčius, dėvėjo skrybėles su plačiais kraštais.

Kuršių nerijos būstai dažniausiai buvo dviejų galų – šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 metrų pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis. Stogų šlaitus dengė vėjalentės. Jų galai būdavo užbaigiami paukščius ar arklių galvas vaizduojančiais ornamentais. Jie buvo vadinami lėkiais. Stogus dengė nendrėmis ar čerpėmis.

Suvalkijoje namas buvo vadinamas stuba. Trobesiai (stuba, svirnas, tvartai, klojimas) buvo statomi apie keturkampį kiemą. Stubos viduryje buvo virtuvė ir priemenė, viename gale šeimyninė stuba, kitame – seklyčia ir miegamieji kambariai. Svirnai dviejų arba trijų patalpų (rakandams ir mantai laikyti, miegoti); aruodai įrengti ant aukšto (virš lubų). Klojimas (kluonas) su šoniniais įvažiavimais, kartais prie jo pristatyta maniežinė vilktui (maniežui) laikyti. Neturtingo valstiečio sodybą dažniausiai sudarė vieno galo gyvenamasis namas (vadinamoji stubelė) ir vienas ūkinis pastatas.

Tradiciniai vyrų drabužiai – durtos sermėgos su klostėmis nugaroje žemiau liemens, veltinės skrybėlės plačiais kraštais. Suvalkiečiai vyrai vilkėjo šviesios spalvos (baltos, pilkos) durtines milo rudines. Buvo madingos vienspalvės kelnės, ramių spalvų liemenės, balti drobiniai marškiniai; juos juosdavosi rinktinėmis juostomis. Avėjo aulinius batus. Dėvėjo veltines skrybėles, puoštas austomis juostomis.